Per pastaruosius porą mėnesių visi darkart įsitikinome, kiek svarbi yra vidinė komunikacija. Nepriklausomai nuo organizacijos dydžio ar pobūdžio. Nepaisant to, kad darbuotojų informavimas yra nuolat ir visų pabrėžiamas. Dauguma bent jau deklaruojame, kad vidinei komunikacijai skiriame išskirtinį dėmesį. Tai, kad kolegos turi būti informuoti apie organizacijos pokyčius, planus ir veiksmus, tampa „no-brainer‘iu“.
Dabar, karantinui laisvėjant, imsime po truputį grįžti į darbo vietas – biurus, cechus, sandėlius. Apie tai darbuotojus taip pat privalėsime informuoti. Ir, nors tai gali atrodyti visai paprasta, juk „viso karantino metu komunikavome“, pasiūlysiu kelis aspektus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį nepaisant to, ar organizacijos viduje komunikuojate nuosekliai, ar šiai sričiai iki karantino neskyrėte ypatingo dėmesio.
Galite sakyti, kad „jūsų verslas yra specifinis“, „čia tik dar vienas tekstas“ ir panašiai. Galbūt. Tačiau šio teksto tikslas – pakviesti susimąstyti. O tolesnių veiksmų (ne)atlikimas priklausys tik nuo jūsų pačių.
Tolesnės pastraipos bus parašytos iš samdomo darbuotojo perspektyvos. Taip, kaip aš tikėčiausi savojo darbdavio reaguoti ir bendrauti su manimi.
1. Kai planuosite grįžimą.
Grįždami į darbo vietas, darbuotojai turi jausti, kad jie rūpi savo darbdaviui: informacija apie tai, kaip vyriausybės sprendimai paveiks juos ir jų darbą, ir kaip darbovietė juos apsaugos, privalo būti ištransliuota aiškiai ir atvirai. Visi seka ir domisi Vyriausybės pateikiama informacija, kuri kartais gali būti labai specifinė, skirta konkrečiai industrijai. Dėl to nuolat reaguokite į Vyriausybės pateikiamus komentarus, juos paaiškindami savo darbuotojams.
Šiame etape jūsų vidinė komunikacija turi fokusuotis į nuolatinį darbuotojų informavimą apie planus, veiksmus ir terminus. Neseniai atlikta „Brunswick Insight“ apklausa nustatė, kad 43 proc. darbuotojų jau tikisi gauti informaciją apie sugrįžimo į darbo vietas planus, tačiau vos 20 proc. teigė juos jau turintys. Tad akivaizdu, kad grįžimo į darbovietes planai turi būti aiškūs ne tik jums, bet ir jūsų kolegoms.
Universalaus plano, tinkančio visoms organizacijoms, žinoma, nėra. Vadovai – žmonės, geriausiai pažįstantys jas – privalo, remdamiesi organizacijos kultūra ir kontekstu, paruošti laipsnišką ir saugų „sugrįžimo planą“. O apie tai, kad tokį planą turite ir ruošiatės pradėti jį įgyvendinti, darbuotojus informuokite kiek įmanoma anksčiau.
Į planą įtraukite šiuos momentus:
- Jei įmanoma, darbuotojus į darbo vietas grąžinkite palaipsniui: po 25 ar 30 proc. darbuotojų viename sraute. Kiek tai įmanoma, nusistatykite konkrečias datas.
- Apsvarstykite galimybę net ir biuruose dirbti pamainomis, kad vienu metu vienoje patalpoje būtų kuo mažiau žmonių.
- Apgalvokite, kaip užtikrinsite, kad būtų laikomasi Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijų ir reikalavimų. Paruoškite naująsias darbo taisykles ir apie jas informuokite kolegas.
- Žinutes ir pozicijas, kurias transliuosite darbuotojams, kaip pat pasiruoškite iš anksto. Jei reikės – jas adaptuosite pagal situaciją.
2. Kai grįšite.
Nepaisant to, kokia organizacija esate, darbuotojų saugumo užtikrinimas nuo šiol turės kur kas platesnę prasmę, nei iki viruso atsiradimo. Todėl:
- Kolegoms grįžus į darbo vietas, darykite viską, kad jie jaustųsi saugūs.
- Nuolat priminkite apie higienos ir saugaus atstumo palaikymo taisykles, pasirūpinkite, kad tam organizacijoje būtų sudarytos visos sąlygos – nuo lengvai pasiekiamos informacijos iki pritaikytų darbo vietų ir higienos priemonių.
- Nuolat ir aiškiai informuokite apie veiksmus, kuriuos atliekate viruso prevencijai užtikrinti. Dalinkitės karantino metu išmoktomis pamokomis (net jei jas verčiau pamirštumėt), o ypač – sėkmės istorijomis.
- Formalizuokite grįžtamojo ryšio iš darbuotojų procesus ir jiems skirkite daug dėmesio. Nepamirškite, kad mūsų šalyje, kur grįžtamojo ryšio vis dar yra vengiama, itin svarbu yra užtikrinti darbuotojų anonimiškumą.
- Ruoškitės metui, kai vėl gali tekti (o, greičiausiai, teks) dirbti tik iš namų.
3. Kai tęsite darbus.
Susumuojant visas mintis, žemiau pasiūlysiu tai, ką manau esant būtina ir ko iš darbdavio tikėčiausi ne tik karantino metu:
- Vidinės ir išorinės komunikacijos neskirkite kaip dviejų skirtingų sričių. Žmonės kalba, ir nemaža dalis vidinės komunikacijos išeina į išorę, kur ji neretai ir išsikreipia. Vien šio argumento turėtų pakakti įsitikinti, kad vidinės ir išorinės komunikacijos žinutės turėtų būti ruošiamos ir viešinamos vienodos.
- Susitarkite tarp vadovų ir išlįskite iš kiautų. Pagrindinis vidinės komunikacijos „įrankis“ visad buvo ir bus žmonės, užimantys vadovaujančias pareigas. Būtent iš jų gauta informacija darbuotojai pasitiki labiausiai. Pasinaudokite proga sužibėti.
- Būkite atviri. Nebijokite sakyti, kad ko nors nežinote. Nebijokite keisti planų, sprendimų ir veiksmų. Svarbiausia, bendraukite. Darbuotojas nuoširdžią ir atvirą komunikaciją, o tuo pačiu ir darbovietę, vertina kur kas labiau, nei tokią, kuri nesako nieko, arba, teigdama, kad „viskas yra gerai“, už darbuotojų nugarų sprendžia išlikimo klausimus.
- Išgirskite, atsižvelkite ir būkite pasiekiami. Aukščiau minėjau, pabrėžiamą darbuotojų informavimą. Tačiau be galo svarbu yra ir tai, kad darbuotojai taip pat galėtų kalbėti ir būti išgirsti. Darbuotojai taip pat yra jūsų klientai. Vidiniai klientai. Juos girdėti privalote pirmiausia. Veskite dialogą su jais. Nuoširdžiai domėkitės ir klausykite jų nuomonių. O kai jas išklausysite, atsižvelkite. Ir būtinai praneškite, į ką atsižvelgėte.
- Reaguokite greitai. Žmonės ir patys domisi tuo, kokius pakeitimus ir komentarus teikia Vyriausybė. Tad ne tik kiekvieną trečiadienį, tačiau ir kiekvieną dieną būkite pasiruošę reaguoti ir pateikti darbuotojams aktualius komentarus ir konkrečius jūsų sprendimus, remdamiesi vyriausybės sprendimais.
Nebūsiu originali pasakydama, kad būtent dabar žmonės – tiek darbuotojai, tiek visuomenė – supras, apie ką iš tiesų esate ir kas iš tiesų jums yra svarbiausia. Juk būtent dabar pamatysime, ar misijos, vizijos ir vertybės, surašytos jūsų internetuose ar strategijose, yra kažko vertos.
